ja tinka tada, kai kalbantysis turi būti aiškiai įvardytas, pabrėžtas arba supriešintas su kitu asmeniu.
ja tinka tada, kai kalbantysis turi būti aiškiai įvardytas, pabrėžtas arba supriešintas su kitu asmeniu.
| Incorrect | Correct |
| To jest dla ja. | To jest dla mnie. |
| Ja widzisz problem. | Ja widzę problem. |
| Marek i ja idzie do domu. | Marek i ja idziemy do domu. |
ja vartojamas kalbant apie savąjį aš, ypač su moje, prawdziwe arba własne.
| Incorrect | Correct |
| Mój ja jest spokojny. | Moje ja jest spokojne. |
| Odkryła swoją prawdziwą ja. | Odkryła swoje prawdziwe ja. |
| Silna ja potrzebuje granic. | Silne ja potrzebuje granic. |
ja dažniausiai žymi pabrėžimą, priešpriešą arba daiktavardinę savojo aš reikšmę, nes lenkų veiksmažodžio galūnė dažnai jau parodo asmenį.
Dla ja vartoja vardininką ten, kur po prielinksnio reikia mnie.
Paveldėta iš senosios lenkų ja, iš praslavų *(j)azъ, senojo vienaskaitos pirmojo asmens įvardžio.
Ką lenkiškai reiškia ja?
ja paprastai reiškia „aš“ kaip veiksnio įvardis, o kaip daiktavardis gali reikšti savąjį aš arba ego.
Ar ja yra tas pats kaip „mane“?
Ne visai. ja daugiausia yra vardininkas, o „mane“ dažnai atitinka lenkų mnie.
Kada sakinyje vartojamas ja?
ja vartojamas pabrėžimui, priešpriešai arba kai kalbantįjį reikia aiškiai įvardyti.
Kokios yra pagrindinės ja formos?
Svarbios formos yra mnie kilmininkui, galininkui ir vietininkui, mi arba mnie naudininkui ir mną įnagininkui.
Ar ja gali reikšti ego?
Taip. Junginiuose moje ja arba prawdziwe ja jis reiškia savąjį aš, tapatybę arba ego.
Ar ja yra daiktavardis ar įvardis?
Įprastai ja yra įvardis, bet savasties reikšme jis veikia ir kaip niekatrosios giminės daiktavardis.
Ar lenkų kalboje visada reikia ja prie veiksmažodžio?
Ne. Lenkų kalba dažnai praleidžia veiksnio įvardžius, nes veiksmažodžio galūnė paprastai rodo asmenį.
Kaip tariamas ja?
ja tariamas /ja/, su j kaip lietuvių j ir trumpu lenkišku a.